Mažeikių r. PPT logopedė Viktorija Kavaliauskienė
Po ilgų vasaros atostogų mokslų pradžios nerimastingai laukia ne tik įvairaus amžiaus vaikai, bet ir jų tėveliai. Pokštus, juoką, žaidimus, pasimetimą dienose labai sparčiai ima keisti sugrįžtanti rimtis, jaudulys ir nerimas. Priklausomai nuo amžiaus vaikai išgyvena pačius įvairiausius jausmus: susijaudinimą laukiant susitikimo su draugais, nerimą ar pavyks pritapti ir sutarti, laukimą naujų vadovėlių, pratybų ir mokytojų, užsidegimą įsigyjant naujas priemones, baimę įvairių mokymosi ir bendravimo iššūkių, su kuriais teks susidurti, tėvų lūkesčių spaudimą, įtampą dėl laukiančio mokymosi krūvio, liūdesį, jog pasibaigė atostogos ir pan. Visa tai sukelia nemenką stresą. Tėvai ne ką mažiau, o kartais net labiau nei vaikai, nerimauja, kaip jų atžaloms pavyks pritapti, mokytis, susidraugauti su bendraamžiais, laikytis tvarkos ir taisyklių. Patys net neįtardami suaugusieji savo nerimą perduoda vaikams, ir lig tol gana ramus buvęs vaikas, sėkmingai užsikrečia mamos ar/ir tėčio baimėmis, negatyviais laukimais, ir tuomet jau nerimauja abu/visi vienas kitą pakurstydami. Gali pakisti vaikų elgesys ir emocinė būsena: vaikai gali tapti labiau dirglūs, jautrūs, liūdni, verksmingi, klystantys, sutrikę ir pasimetę. Vaikams gali sutrikti miegas, apetitas, pasireikšti psichosomatika – galvos, pilvo skausmai, kartais pykinimas.
Šiuo laikotarpiu tėvai turėtų rasti noro ir laiko būti su vaiku: skatinti vaiką pasidalinti, ką jis išgyvena, ko baiminasi, ko laukia, kas jam atrodo sunku ar neįveikiama. Svarbu, kad tėvai bendradarbiautų ieškant/mokant ieškoti problemų įveikos būdų. Mokykloje vaikų laukia nemažai išbandymų, kliūčių, nesėkmių. Sėkmingai ugdant vaikų atsparumą šioms mokyklinėms įtampoms, jų bendra psichinė sveikata, bendravimas ir mokymosi rezultatai, tikėtina bus kur kas geresni. Atsparumas – tai gebėjimas efektyviai įveikti sunkumus, įtampas, atkakliai ieškoti tinkamiausių sprendimų ir ryžtingai juos įgyvendinti.
Ugdant vaikų atsparumą tėvų indėlis yra didžiulis.
Pirmiausia svarbu išgirsti vaiką, suteikti jam erdvės išreikšti tai, kas jį neramina ir gąsdina. Tik tuomet, kai liūdesį, nerimą, baimes ir kitus neigiamus jausmus vaikas išlies, bus galima “pajudėti” tolyn.
Labai svarbu ir tai, kad tėvai suprastų tai, ką sako vaikas. Žinoma, mums suaugusiems gali pasirodyti, jog problema nėra problema, kilti noras raminti, mokyti, patarinėti. Bet nuo to vaikui nepalengvės. Svarbu išlikti empatiškiems. Juk ir kai mes skundžiamės, labiausia norime, kad kitas pamatytų problemą mūsų akimis, tai, ką dėl to jaučiame.
Atsparumą stiprina ir vaiko priėmimas tokiu, koks jis yra. Nuolatinis teisimas ar kritika, vaiką verčia abejoti savo verte. Ir priešingai, kai jis jaučia, jog jį pripažįsta, jis jaučiasi vertingas ir tvirtas, ir stengiasi patvirtinti savo buvimu, elgesiu požiūrį į save, bei drąsiau įveikti sunkumus, o suklydus – bandyti iš naujo.
Taip pat svarbu pamatyti vaiko stipriąsias puses bei jas plėtoti. Vaikai turi pakankamai galių įveikti sunkumus, tereikia jas pamatyti. Tai leis vaikui patirti sėkmę akademinėje, santykių, kūrybiškumo, muzikos, sporto ir kt. srityse, ir ,žinoma, puoselės vaiko savivertę ir atsparumą stresui, įtampoms, sunkumams.
Kita tėvų užduotis – mokyti vaikus pasimokyti iš klaidų, ir stebėti, kaip mes patys reaguojame į vaikų klaidas. Klaida – tai galimybė tobulėti, pasimokyti – suvokę tai, vaikai nepasiduos, mokysis bandyti dar kartą.Atsparumo įgūdžius lavina ir atsakomybė. Tėvai privalo pasitikėti vaiku, suteikti jam galimybę prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, padaryti kažką dėl kitų, dėl šeimos. Vaikas turi žinoti, kad jūs juo tikite, o prireikus visada būsite šalia ir padėsite, tačiau sprendimus, kuriuos jis gali priimti pats, jis turi ir priimti pats. Skatindama ieškoti, švelniai nukreipdami, tėvai padeda suprasti vaikui, kad kuo daugiau ras sprendimų, tuo geresnį pasirinkimą jis padarys. Tačiau vis tik vaikai daro labai daug klaidų, kad ir kaip stengiasi. Ir šioje vietoje nepaprastai svarbu, kad tėvai nežemintų, nespaustų vaikų, o visi iš to pasimokytų: kaip teisingai vertėjo pasielgti, ko moko tokios situacijos, gal vertėjo atsiprašyti ir pan.
Atsparumą ugdyti taip pat padeda pamatuota, nuosekli, pastovi, vaiko amžių ir poreikius atitinkanti aiški disciplina ir elgesio bei bendravimo ribos.
Tačiau svarbiausias tėvų uždavinys – pirmiausia patiems išlikti ramiems. Tik šalia susivokusių, nurimusių ir gyvenimu besidžiaugiančių tėvų, gali augti ramus, savireguliuojantis ir džiaugsmingas vaikas.