Mažeikių PPT psichologė
Viktorija Kavaliauskienė
Lietuvos pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos iniciatyva 2011 m. buvo paskelbti Tėvų metais. Kuriant glaudesnį tėvų, ugdymo įstaigų, tarnybos bei kitų institucijų bendradarbiavimą, buvo organizuojami įvairūs renginiai tėvams, vaikams, pedagogams. Paskaitomis, seminarais, grupine psichoterapija, tėvų savaitgaliais ir kita veikla buvo siekiama ugdyti pozityvios tėvystės įgūdžius, atkreipti tėvų dėmesį į ugdymo pagalbos šaltinius, padėti pasijusti kompetetingiems ugdyti savo vaiką, išmokyti pamilti save ir vaiką tokį, koks jis yra.
Mažeikių raj. pedagoginei psichologinei tarnybai bendradarbiaujant su Mažeikių Senamiesčio pagrindine mokykla buvo suorganizuota vaikų – tėvų diskusija „XXI a. tėvai. Sunku ar lengva jais būti?“. Šios diskusijos dėka 7 klasės mokiniai ir jų tėvai turėjo galimybę iš arčiau pažvelgti į dažnai priešingos stovyklos pusę. Organizatorių sumanymu, vaikai privalėjo apginti poziciją, jog XXI a. tėvais būti sunku. Tokiu būdu paaugliai tarsi buvo priversti pasimatuoti tėvų kailį, atidžiau pažvelgti į savo tėvų kasdienybę, įvertinti jų pečius užgulančią atsakomybę už vaikų psichinę ir fizinę sveikatą, materialinį gerbūvį, nerimą dėl vaikų ateities, konfliktų priežastis ir visas kitas iš tėvų perspektyvos iškylančias šių dienų dilemas. Tuo tarpu tėvams – tai puiki proga į tėvystę žvelgti pozityviai. Priversti apginti nuomonę, jog tėvais XXI a. būti yra lengva, tėvai liovėsi kaltinti, moralizuoti vaikus, į sunkumus žvelgė kaip į iššūkius, kurie brandina asmenybes, vis labiau dairėsi aplinkoje ir vis daugiau rado pagalbos – infomacinės, specialiosios, technologinės ir kt., ir vis nuoširdžiau bandė tikėti, jog jiems yra lengva būti tėvais.
Toliau glaustai pristatomas diskusijos turinys atskleidžia, jog vaikai puikiai supranta, su kokiais šiandieniniais iššūkiais susiduria tėvai, mato savo indėlį ir atsakomybę už tam tikrų konfliktinių situacijų kilmę ir galimus sprendimo būdus
.
Diskusijos metu minėti argumentai, kodėl tėvais XXI a. būti sunku:
Paaugliai menkai save vertina, jaučia nerimą, neturi aiškau požiūrio į save – kaip jam padėti? Tėvai ima nerimauti patys, nažino kaip, nemoka, negali padėti vaikui. Prasta savijauta namuose skatina žalingus paauglių įpročius.
Lytinis švietimas. Kaip tinkamai šviesti vaikus, ugdyti pagal vyro ir moters prigimtį, skiepyti kūno, vaizduotės higienos įgūdžius, mokyti ugdyti valią, atskleisti darnaus kūno ir dvasios santykio svarbą.
Tėvai pasimetę, koks turėtų būti lytinis švietimas. Šiuolaikinė vartotojiška visuomenė lyg ir diktuoja požiūrį į meilės santykį, kaip į vartojimo nuostatą. Bet tėvų prigimtyje užkoduota nuostata išugdyti vaikuose skaistumą ir drovumą, apsaugoti vaikus, kad jie netaptų išnaudojimo priemone. Tyrimais įrodyta, jog ankstyva seksulainė patirtis paveikia paauglio psichoemocinę būseną: emocinė aklavietė, nusivylimas, depresija, mintys apie savižudybę. Bet vaikai nenori būti drovūs, šiandien tai nėra vertybė. Jie nori būti lyderiais, bet kokia kaina atkreipti dėmesį. Jau mergaitės siekia būti ryškios, seksualios. Kyla konfliktai šeimoje: tarp tėvų vaikų stoja trečia jėga – šiuolaikinės visuomenės garbinamas lengvai pasiekiamas, tobulas, geidžiamas, seksualus kūnas, brutualus seksualumas.
Kita lytinio švietimo dilema – tėvai nemoka ar net gėdijasi. Retas, kuris savo paauglystėje sulaukė iš tėvų ar mokyklos kokybiško, suprantamo mokymo apie vyro ir moters santykius, apie seksualumą, apie jame pačiame vykstančius su brendimu susijusius pokyčius, troškimus. Apie tai kalbėti buvo gėdinga, nepriimtina, net draudžama. Tai kaip dabar imti, štai, ir kalbėti su vaiku. Kada laikas kalbėti apie kontracepciją, kaip kalbėti apie tai?
Sunku būti nuolatiniu pavyzdžiu savo vaikams. Tai labai įpareigoja nuolat stebėti save, savo išsakomas mintis, veiksmus tiek šeimoje, tiek už jos ribų. Tai sunkus darbas, didžiulė atsakomybė, o juk taip norisi leisti sau jausti, kalbėti, elgtis nevaržomai ir spontaniškai, patogiai ir daug negalvojant. Taigi sunku išlikti pavyzdžiu, o tėvus vaikai nuolat stebi, vertina, mokosi.
Tėvai persmelkti nerimo, kurį sukelia realios ar įsivaizduojamos grėsmės: vaikų narkomanija, piktnaudžiavimas alkoholiu, rūkymas, nusikalstama veikla, smurtas, agresijos aukos. Kyla konfliktai tarp tėvų vaikų; vaikai nemato tokios grėsmės, arba kiti jų matomų grėsmių mastai. Siekdami emancipacijos, pyksta dėl tėvų kontrolės, draudimų, jaučiasi nesuprasti, kaltina tėvus, kad dėl jų yra atstumiami bendraamžių, juokiamasi iš jų. Kaip tėvams nurimti ir patikėti, kad vaikui nieko neatsitiks, kai saugumo garantų nėra?
Mamai-moteriai šeima gali tapti pavergimo institucija, kurioje ji jaučiasi įkalinta. Šiuolaikinė moteris siekia būti įvertinta, reikšminga ne tik šeimoje, bet ir darbe, socialinėje aplinkoje, uždirbti, daryti karjerą, kurti ir pan. Be darbinės veiklos, tenka nudirbti ir namų ruošos darbus, pamaitinti šeimą – ji negali nieko nedirbti – tai jai prabanga. Visam tam reikia laiko ir energijos. Iš kur to gauti? Iš šeimos. Kyla vidinis konfliktas – ar viską padarė, ar ne per mažai dėmesio skirta vaikams, vyrui, tolsta, atšąla bendravimas, retėja bendra veikla, mažėja bendrų tikslų, interesų.
Daugybė šeimų skiriasi. Visiems šeimos nariams – tai didžiulė krizė. Nors nieko nestebina skyrybos, tačiau neturėti tėčio, vyro – nėra kuo didžiuotis. Kaip išgyventi, susitaikyti mamai, kaip nuraminti ir palaikyti vaiką, kuris galbūt kaltina mamą dėl skyrybų, pyksta ant tėčio, gal net smerkia, pyksta ir kaltina save dėl skyrybų, gėdijasi šio fakto?
Emigracija. Daug šeimų tampa pažeistos – ilgesniam ar trumpesniam laikui išvyksta tėvai, mamos. Vaikai paliekami su vienu iš tėvų, seneliais, tetomis, būna, net vieni. Tėvai išgyvena didžiulę dilemą: juk išgyventi reikia, išmaitinti, aprūpinti vaikus ir tam yra galimybė. Bet kokią kainą jie sumoka už gardesnį duonos kąsnį. Kaip jaučiasi vaikai? Ilgisi, laukia tėvų, pyksta, kaltina, jaučiasi palikti, auga be tėvų, formuojasi asmenybės, nutolsta, praranda ryšį. Koks visuomenės požiūris į išvykstančius tėvus?
Ugdymas, auklėjimas šeimoje efektyviausias, kai tėvai sutaria šiais klausimais, kai jungia vienybė – vieno žodis negali būti paneigtas antrojo žodžiu ar veiksmu. Bet juk taip dažnai nuomonės išsiskiria: mamai atrodo per griežta tėčio bausmė, tėvas neatkreipia dėmesio į dalykus, kurie atrodo reikšmingi mamai. Tėvai nesutaria – vaikai pasimeta.
Trūksta laiko laisvalaikiui ir abipusio susitarimo. Tėvai jautriai reaguoja, nervinasi ar net pyksta, kai paaugliai vis rečiau išreiškia norą kur nors kartu nueiti, nuvažiuoti, veikti drauge. Tėvams atrodo, kad vaikams niekas daugiau nerūpi, kaip tik sėdėti prie kompiuterio, maigyti telefoną, susitikti su draugais, žiūrėti televizorių ar nieko neveikiant drybsoti. Sunku tėvams atrasto laisvalaikio praleidimo formas, kurios džiugintų visus šeimos narius. Tėvai jaučiasi nuolat neįtinkantys…
Sunku pasakyti „myliu“. Ypač tai sunku tėčiams. Nemoka? Nepratę? Nepatogu, nejauku? Pedagogai, daktarai, žiniasklaida – visi pilni patarimų: pasakyk, kad myli, kad jis tau svarbus, reikšmingas, kad juo džiaugiesi. Apkabink, paglostyk, pabučiuok, pažiūrėk į akis, pasisodink ant kelių, prisiglausk. Tiek įpareigojimų! Tėvai sutinka, kad nepakankamai viso to suteikia vaikams, ir kad tai privalu santykiuose. Bet kaip perlipti per save? Kaip įveikti barjerus, išmokti rodyti meilę?
Pervargę ir nepatenkinti gyvenimu tėvai. Nėra laiko nei galimybių palepinti save, užsiimti malonia veikla ar pomėgiais, net pasidžiaugti smulkmenomis, pažaisti, pasvajoti. Tai kaip atrasti jėgų ir laiko būti spindinčiu džiaugsmu pavyzdžiu vaikui, jį apkabinti, mylėti, išklausyti, kalbėtis?
Ekonominiai sunkmečiai materialiai apsunkino šeimų gyvenimą ir išryškino tėvų ir vaikų problemas, kai vaikai nori, o tėvai neturi galimybių duoti. Vaikas nori rengtis madingai, turėti gerą telefoną, grotuvą, siekia pramogauti. Tėvai negali sau to leisti arba turi kažką paaukoti, kad iš paskutiniųjų nupirktų taip trokštamą „šiandienos žaisliuką“. Ir pirkdami labai gerai atsimena, bei primena vaikams, kaip augo patys – nieko panašaus neturėjo.
Šiandien vaikai labai gerai žino savo teises ir tai ką tėvai privalo padaryti: pamaitinti, aprengti, garantuoti gerą psichinę ir fizinę sveikatą, rūpintis, kad vaikas augtų doras ir sąmoningas pilietis, prisiimti atsakomybę už vaiko elgesį. Tačiau dažnai pamiršta savo pareigas: gerbti savo tėvą ir motiną, mokyklą ir visuomenę, mokytis pagal galimybes, tvarkytis, paisyti namų, mokyklos, visuomenės taisyklių.
Kaip išlaikyti protingą kontrolę, kai augdamas vaikas jai visaip priešinasi? Vis sunku patikėti, kad vaikas po truputį tampa suaugusiuoju, tėvams jis vis dar vaikas. Žinojimas, kad vaikai patys turi susidaryti savo nuomonę ir priimti sprendimus tam tikrais klausimais tik labai retai sulaiko tėvus nuo nuolatinio polinkio pamokslauti ir kontroliuoti, ką tėvai mano esant būtina dėl pačių vaikų saugumo.
Paaugliai nuolat bando derėtis dėl ribų ir taisyklių, valgymo ir aprangos, grįžimo namo ir tvarkymosi, ir pan. Tėvai įsivelia su savo vaikais į žodžių karą, priekaištų lavinos iš abiejų pusių, kylančios neigiamos emocijos trukdo kokybiškai derėtis.
Daugybė pagrįstų argumentų įrodančių nelengvą šiandienos tėvų dalią ugdyti, auklėti ir auginti vaikus. Tačiau kita stovykla – tėvų – įrodinėjančių, kad nieko sudėtingo tame nėra pateikė savus argumentus:
Mylėti vaiką nėra sunku. Ir visiškai nesvarbu, koks tai yra laikmetis. Kaip pažiūrėsi į tėvystę: jei pareiga vertinama kaip malonumas būti su vaiku, tuomet viskas yra lengva.
Gera savijauta namie turtina estetinius išgyvenimus, stirpina intelektualumą. Tėvams pakanka sukurti teigiamą, komfortišką psichologinį klimatą ir vaikai patys intelektualiai, emociškai vystosi. Be to, taip atliekama žalingų įpročių prevencija.
Suvokdami kaip patiems sunku išlikti neklystantiems, tėvai ir iš vaikų nereikalauja tobulumo.
Lytinis švietimas šiandien labai palengvintas: gausu įvairios literatūros, vaikai dalį informacijos sužino mokykloje. Šiandieniniai vaikai smalsūs, laisviau klausia apie rūpimus klausimus. Taigi nėra didelio diskomforto kalbėti apie tai.
Auklėjime tėvų stiprioji pusė yra patikimumas. Tėvai vairuoja automobilį, laiko vairą rankose, stebi navigaciją, seka kelio ženklus, bet tuo pat metu mato vaikus, kurie gali žaisti, miegoti, ramiai žiūrėti filmuką ant galinės sėdynės, tačiau privalo žinoti kaip elgtis automobilyje. Ir ramu!
Pakanka kartu su vaiku išdžiaustyti skalbinius ir jis auga brandžia asmenybe. JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad tie mokyklinio amžiaus vaikai, kurie kartu su tėvu atlieka namų ruošos darbus: geriau sutaria su bendraamžiais, rečiau už kitus neklauso mokytojų, rečiau panyra į depresiją, užsidaro savy.
Galima bartis vaikams matant ir tai net naudinga. Jei tėvai ginčydamiesi išgirsta ir atsižvelgia į kito argumentus, vaikai taip pat išmoksta „pyktis“, priimti sprendimą, rasti kompromisą, toleruoti skirtingus požiūrius. Tereikia nusistatyti pagrindines konfliktavimo taisykles, pvz., negalima šaukti, įžeidinėti pašaipiais žodžiais, išeiti iš kabario nebaigus pokalbio, reikia empatiškai klausytis.
Šeima padeda išlaikyti pusiausvyrą. Pvz., per ekonominę krizę daugeliui darbo netekusių žmonių pirmiausia padėjo jų šeimos nariai, ne tik artimiausi, bet ir seneliai, dėdės, tetos ir kt. Tokių glaudžių ryšių tarp žmonių nėra jokiame kitame kontekste.
Padeda žinojimas, kad ir kiti žmonės daro tas pačias klaidas auklėdami vaikus. Tada tos klaidos neatrodo tokios didelės. Visada lieka viltis, jog gali tobulėti, pasikeisti, grįžti ir padaryti ką nors kitaip.
Kai myli savo antrą pusę, viskas slysta it sviestu patepta. Kai vaikai mato meilę tarp tėčio ir mamos jie irgi yra laimingi. Ir atvikščiai – jie jaučiasi nelaimingi, kai tėvai nesutria. Mūsų prigimtis mylėti ir būti mylimiems – tai mūsų civilizacijos, santuokos, šeimos ir visuomenės pagrindas.
Kuo sunkiau su vaiku namuose – tuo vaikui lengviau adaptauotis tarp bendraamžių. „Geručiai“ namuose paaugliai dažnai nelabai populiarūs, nelabai ryškūs, nelabai drąsūs kompanijose.
Vaikai patys žino, ko nori. Tėvai gali atsiriboti nuo sprendimų dėl vaiko aprangos, mitybos, pramogų priėmimo vargų. Paaugliai labai greitai išstudijuoja madas, mitybos įpročius ir galimus pramogavimo būdus ir tėvai gali nevargti siūlydami savuosius.
Paaugliai vis daugiau laiko nori praleisti su bendraamžiais. Tuo tarpu tėvai gali daugiau laiko skirti bendravimui tarpusavyje, savo pomėgiams, savo draugams.
Gausu vaiko, tėvystės, šeimos gerovę skatinančių ir prižiūrinčių institucijų, specialistų. Šiandien žymiai daugiau informacijos vaiko auklėjimo klausimais. Tėvai pagal poreikius gali kreiptis psichologinės, socialinės, specialiosios, teisinės ir kt. pagalbos.
Šiandien vaikai žymiai sąmoningesni. Daugiau ir atviriau šeimoje gali būti kalbama, vaikai gali būti įtraukiami į šeimos biudžeto, laisvalaikio, darbinės veiklos, atsakomybės klausimų svarstymą.
Įvairios technologinės priemonės, padeda greičiau, dažniau ir betarpiškiau bendrauti su vaiku. Mobilūs telefonai – vaikai lengvai pasiekiami, elektroniniai dienynai – greitas grįžtamasis ryšys su mokykla, automobiliai – judėjimo laisvė, didesnis užklasinės veiklos pasirinkimas – daugiau galimybių vaikų saviraiškai ir savirealizacijai.
Taigi apibendrinant, galima teigti jog tėvais būti XXI a. ir sunku ir lengva, viskas priklauso nuo požiūrio. Jei vaikai ir visa visuomenė sustos, atsigręš, įvertins ir supras tėvystės sunkų darbą, išreikš palaikymą ir padėką, tuomet tėvai jausis laisvesni nuo savo pačių negatyvių minčių, jiems nebereiks teisintis ir ieškoti kaltų, vis dažniau teigiamai, su šypsena reaguos į įvairius sunkumus, leis sau klysti, jaus poreikį tobulėti, sieks harmonijos su savimi ir savo vaikais.