Mažeikių r. PPT psichologė Sandra Mikuževičienė
Daugelis tėvų mano, kad jų vaikai laimingi, gyvena be rūpesčių, nejaučia skausmo, neturi dėl ko liūdėti, gyvena tarsi pasakoje, kurioje nėra jokių neigiamų jausmų, tačiau pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau girdime apie didėjantį paauglių savižudybių skaičių. Statistika mūsų nedžiugina, netgi gąsdina ir verčia susimąstyti, kad reikalinga pagalba. Jei tėvai supras, ką išgyvena jų vaikai, žinos, kaip elgtis, tada paaugliai turės galimybę į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis.
Savižudybės – didžiulė problema.
Savižudybės Lietuvoje yra didžiulė problema. 2011 m. šalyje nusižudė 1018 žmonių, t. y. beveik tris kartus daugiau, negu žuvo autoavarijose – 362. Mūsų šalies savižudybių rodikliai (t. y. savižudybių skaičius 100 tūkst. gyventojų) yra didžiausi visame pasaulyje. 2011 m. nusižudė 20 vaikų ir jaunuolių iki 19 metų amžiaus Tikslios statistikos apie vaikų ir paauglių bandymus nusižudyti nėra, tačiau, Pasaulinės organizacijos duomenimis, bandymai nusižudyti iki 20 kartų dažnesni nei savižudybės.
Visuomenei kyla klausimas, kodėl vaikai bando nusižudyti, kodėl iš viso jiems kyla tokios mintys.
Priežasčių – daug
Turbūt nieko keista, kad vaikai – tokie pat žmonės kaip ir suaugę: jie džiaugiasi, liūdi, verkia, juokiasi. Tie, kuriems sunku ir kurie nebežino, ką daryti, kokiu būdu išspręsti susikaupusias problemas, tiesiog bando pasitraukti iš gyvenimo. Sužinoję apie tai, mes, suaugusieji, klausiame: „KODĖL?“, bet į šį klausimą tikrai nerasime vienintelio atsakymo. Kiekvienas savižudybės link eina savaip. Nėra kelių vienodų situacijų.
Savižudybė – tai vienas iš problemos sprendimo būdų, kuriuo siekiama atimti sau sąmonę, kad būtų galima negalvoti ir nejausti. Tai įvyksta ne dėl vienos priežasties, kuri nulemia tolesnius žmogaus veiksmus, apsisprendimą gyventi ar ne. Savižudybė – tai procesas, kurio metu išgyvenama įvairiausių jausmų sumaištis. Galima pastebėti įvairių požymių, rodančių, kad žmogus išgyvena savižudybės krizę, vienas iš jų – staigiai pasikeitęs elgesys, pvz., judrus, linksmas, laimingas vaikas staiga tampa užsidaręs, piktas, tylus, nebebendrauja su bendraklasiais, draugais, pradeda rūkyti, gerti, rodo įvairius atsisveikinimo ženklus, pradeda kalbėti apie nenorą gyventi, vienišumą, bejėgiškumą. Pasikeičia vaiko emocijos, jis darosi labiau nerimastingas, piktesnis, dirglus, stebimi ryškūs nuotaikų svyravimai, dažnai sutrinka miegas, apetitas. Visi šie pokyčiai vienais atvejais gali būti labai ryškūs, kitais atvejais silpni ir juos sunkiau pastebėti.
R.V. Pivorienė ir kt. nurodo tokias dažniausiai minimas bandymo nusižudyti ar savižudybės priežastis: jaučiasi nemylimi, nesuprasti, nereikalingi toje šeimoje; per ilgai užsitęsę konfliktai tarp tėvų; per daug griežti ir autokratiški tėvai; patirta seksualinė prievarta ar fizinis, emocinis smurtas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje); egzaminų baimė; artimo žmogaus mirtis; draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė; tėvų skyrybos; nelaiminga meilė; nepasitikėjimas savimi ir kitos. Bandantieji žudytis gali turėti psichikos ir elgesio sutrikimų. Dauguma jų kenčia nuo nuotaikos sutrikimų, serga depresija.
Ne viskas – tiesa
Apie savižudybes kalbama daug, tačiau ne visada viskas yra tiesa. A. Kurienė ir kt. pateikia keletą dažniausiai minimų mitų apie savižudybes:
„Jauni žmonės, vaikai, paaugliai nesižudo“ (tiesa tokia – žudosi ne tik suaugusieji).
„Žudosi tik psichiškai nesveiki vaikai (apskritai žmonės)“ (faktai rodo, kad savižudybė – ne tik psichinių ligonių pasirenkamas problemų sprendimo būdas).
„Savižudybė yra paveldėta“ (savižudybė nėra paveldima, tai individualus dalykas).
„Kas kalba apie savižudybę, tas nenusižudo“ (iš dešimties nusižudžiusiųjų aštuoni parodė aiškius ženklus apie savo ketinimus).
„Kas žudosi, tas tikrai nori mirti“ (dauguma savižudžių nėra visiškai apsisprendę mirti, tai greičiau pagalbos šauksmas) ir kt.
Kaip padėti
Kaip jau buvo rašyta aukščiau, jauni žmonės, vaikai žudosi ar bando žudytis dėl daugelio priežasčių. Galvojantys apie šitokį problemos sprendimo būdą, išgyvena begalę įvairiausių jausmų, todėl keičiasi jų elgesys, dažnai jie rodo ženklus, kad turi minčių apie tai. Kaip kiekvienas iš mūsų galime padėti vaikams tokioje situacijoje?
Pirmiausia, svarbu įvertinti situacijos rizikingumą ir suteikti reikiamą pagalbą. Reikia stengtis nepalikti vieno, pabūti kartu arba pasirūpinti, kad neliktų vienas. Nuoširdžiai bendraukite, parodykite savo susirūpinimą, kad tai, kas vyksta, jums svarbu. Neparodykite, kad išsigandote. Nesistenkite pralinksminti. Paskatinkite išsikalbėti, išsakyti jausmus. Nepertraukite ir nekritikuokite. Nenuvertinkite to, ką jums sako, parodykite, kad kiekvienas pasakytas žodis jums svarbus. Nesakykite, kad „viskas bus gerai“, nes jūs negalite to užtikrinti. Jeigu reikia, padėkite rasti reikiamus specialistus.
Turbūt kiekvienam, susidūrusiam su tokia problema, pačiam reikia palaikymo, supratimo, padrąsinimo, todėl svarbu, kad tėveliai ir kiti suaugusieji nebijotų kreiptis pagalbos.