Mažeikių r. PPT psichologė Inga Bareikienė
Glaudus ir šiltas ryšys su tėvais suteikia vaikui galimybę augti saugiai. Tėvai pirmieji reaguoja į vaiką, o vaikas, remdamasis šia informacija, kuria savęs vaizdą. Prieraišumo stilius susiformuoja per pirmus gyvenimo metus ir, jei sąlygos nesikeičia, išlieka toks pat. Prisirišimas prie mamos vysto poreikių patenkinimą. Mama glostydama, sūpuodama, migdydama, maitindama kuria santykius su mažyliu. Santykyje su mama formuojasi savivertė: Ar aš vertas to gėrio ar ne? Ar turiu save saugoti ar ne? Meilūs žodžiai, gestai, prisilietimai, sūpavimai, nesvarbu, ar vaikas žaidžia, ar jam reikia pakeisti sauskelnes, nuo pirmų dienų leidžia pajusti, kad jis yra laukiamas ir be jokių sąlygų priimamas toks, koks yra. Būtent tokia patirtis leidžia vaikui, o vėliau ir jaunuoliui, laikyti save geru vaiku ir tikėti, kad ir kiti jį priims kaip gerą vaiką. Tėvai augančiam vaikui padeda išlaikyti pozityvų savęs vertinimo jausmą susiduriant su kasdieniniais iššūkiais. Jie suteikia galimybę pajusti, kad, nepaisant nesėkmių, yra sritis, kurioje vaiko ir jaunuolio pasiekimai yra labai svarbūs ir vertinami. Būtent tai leidžia vaikui susitaikyti su savimi – tiek su savo stiprybėmis, tiek silpnybėmis. Toks realistinis vaiko savigarbos jausmas itin svarbus tampa paauglystėje, kai kuriant tapatumą pradedam sau kelti klausimus: kas aš esu, koks aš esu. Būtent tokia savigarba leidžia vaikui užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais, priimti kitus žmones be pavydo ir nuolatinių pastangų juos vertinti.
Prieraišumo teorijos pradininkas J. Bowlby, ilgą laiką dirbęs su paaugliais, atliekančiais bausmę už padarytus nusikaltimus, ir išanalizavęs jų ankstyvųjų santykių patirtį, išsiaiškino, kad jų gyvenimas buvo sunkus ir sudėtingas. Praeityje jie išgyveno ankstyvą emocinį atskyrimą nuo motinos: vaikai buvo paliekami vieni, jiems trūko dėmesio, jais mažai rūpinamasi. J. Bowlby padarė išvadą, kad kūdikio ir vaiko psichikos sveikatai ypač svarbūs yra šilti, intymūs ir ilgalaikiai santykiai su mama. Šių santykių netekimas ar sudėtingumas nulemia tolesnę vaiko raidą: kaip vaikas, o vėliau suaugęs žmogus, išgyvena, interpretuoja kitų žmonių elgesį ir motyvus, kaip kuria tarpasmeninius santykius. Todėl net pasikeitus vaiko ar paauglio aplinkai ir santykiams, išlikę sunkumai veikia naujai kuriamus santykius su bendraamžiais, partneriais, bendradarbiais, o vėliau ir savo vaikais.
Žmogus gimsta labai silpnas, tik su įgimtais refleksai, kurių pakanka tik tam, kad priimtų motinos globą. Kitos žmogiškos savybės išugdomos tik ilgalaikio ir nuoseklaus suaugusiojo bei vaiko bendravimo dėka. Ką tik gimęs kūdikis patenka į nepažįstamą pasaulį, todėl santykiai su mama tampa svarbiais informacijos šaltiniais. Būtent ankstyvame amžiuje tarpasmeninių santykių kontekste kuriamas prieraišumas. Prieraišumo formavimosi procesas prasideda gimus naujagimiui, kai jis, siekdamas išlaikyti fizinį artumą su pagrindiniu globėju, ima ieškoti saugumo ir kartu gauna daugybę informacijos iš aplinkos apie save ir pasaulį. Tėvai, priimdami vaiką ir siekdami suprasti, ką jis galvoja, kalbina jį, myluoja ir tenkina atsiradusio mažylio poreikius. Motinos veidas ir jo išraiška, taip pat balso tonas, fizinis prisilietimas – tai dažna pirmoji patirtis, suteikianti kūdikiui reikalinga informaciją. Procesas, kai mama reaguoja į vaiką savo veidu, tarsi atkartodama vaiko išgyvenamas emocijas, vadinamas atspindėjimu. Būtent dėl šio atspindėjimo proceso vaikas išgyvena savo jausmus taip, kaip juos atspindi mamos veidas ir balsas. Taigi mama vaiko jausmus pastebi, atpažįsta, empatiškai išgyvena ir atspindi vaikui, tačiau sušvelninta, jam priimtina forma. Tada kūdikiui jo paties emocijos tampa ne tokios gąsdinančios. Jei mama ar tėtis negali atspindėti emocijų ar atspindi jas neteisingai (depresiški, nerimastingi) vaikai išgyvena didelį visą apimantį nerimą.
Jautrus aplinkinių reagavimas tiek kūdikį maitinant, kai atsižvelgiama į jo ritmą, tiek keičiant sauskelnes, kai vaikas patiria ne tik malonius pojūčius, reikalauja suaugusių žmonių pastangų suprasti vaiką, jį kalbinti ir kartais net nukreipti dėmesį, kad sumažėtų kylantis nerimas. Toks rūpinimasis vaiko poreikiais, derinimasis prie vaiko ir jo emocijų, atspindėjimas padeda vaikui pasitikėti aplinka ir žmonėmis, jaustis priimamam ir kurti saugų prieraišumą.
Vaikų prieraišumo formavimosi pagrindas – saugumo poreikis, kurį turi patenkinti suaugęs asmuo. Toks saugumo siekimas kūdikystėje išreiškiamas elgesiu: verkimu, šypsena, mojavimu rankutėmis, o vėliau ir kalba. Vaikas siekia suaugusio artumo, kad pavojaus akimirka būtų apsaugotas, o jo poreikiai patenkinti. Prieraišumas grindžiamas numatymu, kad mama bus šalia ir prireikus padės nusiraminti. Iškilus pavojui ar grėsmei, mažylis siekia artumo su mama, taigi prieraišumas susijęs su baimės ar nerimo jausmu. Šie jausmai skatina saugotis. Todėl nerimas ir prieraišumas automatiškai atsiranda kartu. Vaikas, išgyvenantis grėsmę, iškart pradeda ieškoti mamos, galinčios padėti. Kai vaikas išgyvena fizinius ir psichologinius poreikius (alkis, nuovargis, artumo, meilės), kyla nerimas, tada poreikiai išreiškiami (verkimas, prisiglaudimas, mojavimas rankytėmis, šypsena, kalba ir kt.) ir, galiausiai, per tarpasmeninius santykius patenkinamas. Mama „nuima“ tą įtampą priglausdama, rūpindamasi, maitindama, t.y. sukurdama „saugią emocinę bazę“. Toks sužadinimo ir atsipalaidavimo ciklas kiekvieną dieną kartojasi šimtus kartų. Galiausiai vaikas įgyja tokios patirties: vos tik jis išreikš savo poreikius, mama stengsis jį suprasti, nuraminti ir patenkinti poreikius. Tokia vaiko patirtis stiprina tikėjimą, kad mama ar tėtis visada yra šalia, kai jo reikia, o pats vaikas drąsiai jaučiasi pasaulyje ir gali atvirai reikšti savo poreikius. Taigi vaikas išmoksta pasitikėti ir žino, kad svarbus suaugusysis yra prieinamas ir patikimas. Vaikas po truputį išmoksta palaukti, o prireikus ir atidėti savo poreikius, nes žino, kad mama vėliau, kai tik galės, bus šalia. Be to, suaugęs žmogus gali padėti vaikui mokytis palaukti, kol poreikiai bus patenkinti, ir balsu pabandyti nuraminti: „taip, taip, matau, kad nepasisekė – išsiliejo arbata – ir tu išsigandai. Luktelk trupučiuką, aš tuoj išjungsiu viryklę ir padėsiu išgelbėti piešinuką”. Būtent toks lėtas, bet ypač svarbus mokymo atidėti poreikius procesas tampa vaiko mokėjimo savarankiškai reguliuoti savo emocijas ir nusiraminti, pagrindu. Tačiau vaikas būtinai turi tikėti ir žinoti, kad mama tikrai reaguos ir padės.
Tačiau kai kurie tėvai galvoja, kad, jei nekreipsi dėmesio į vaiko verksmą, šis greičiau nusiramins, be to, neišaugs išlepęs. Tačiau iš tiesų vaikas išmoks tokią pamoką: kadangi jis nerūpi tėvams, nerūpi niekam ir neturi atskleisti ko iš tiesų nori, o iškilus sunkumams gali pasikliauti tik pats savimi. Jei tėvai yra prieinami, t.y. reaguoja į reiškiamas emocijas ir poreikius, vaiko nerimas mažėja, ir jis gali imtis aplinkos tyrinėjimo. Tokie tėvai ne tik leidžia tyrinėti išorinį pasaulį, bet aktyviai skatina vaiko smalsumą ir poreikį tyrinėti, tačiau, vos vaikui pradėjus nerimauti, išlieka prieinamas, tampa saugia užuovėja. Vaikas tik tada gali ramiai žaisti, domėtis, tyrinėti, mokytis, kai jaučiasi saugus. Prieraišumo sistema yra atvirkštinė tyrinėjimo sistemai. Kai prieraišumo sistema nuraminama, aktyvuojasi tyrinėjimo sistema. Vaikų, kurių tėvai atsiriboję, nuolat išgyvena nerimą ir bejėgiškumą, o siekdami apsisaugoti, tampa itin jautriais tėvų stebėtojais, todėl poreikis tyrinėti pasaulį susiaurinamas iki išgyvenimo strategijų kūrimo.
Prieraišumo teorija kartais vadinama emocijų reguliavimo teorija, nes ji ne tik nagrinėja, kaip vaikas išmoksta atpažinti ir įvardinti savo emocijas, bet ir aiškina, kaip jos išmokstamos reguliuoti. Mama, pastebėdama vaiko emocijas ir jas vaikui atskleisdama, parodo, kad jis turi teisę būti nuliūdęs ir net piktas. Tačiau kartais atsitinka, kad supykę ar pavargę tėvai tiesiog nutildo vaiką: „Kiek gali zirsti? Nutilk. Juk matai, kad aš nieko negaliu pakeisti…“ taip nutildytas vaikas priverčiamas pajusti, kad jis neturi teisės pykti ir toks nepriimtinas, ir tada jis gali dar labiau pradėti verkti ar net imti laužyti daiktus. Vaikai nebesitiki, kad mama jį supras ir priims. Tokiems vaikams tiek savas, tiek kitų vidinis pasaulis tampa bauginantis ir nesuprantamas. Taigi nesaugiai prisirišusiems vaikams sunku numatyti perspektyvą, suprasti kitų žmonių tikslus ir suvokti, kad jie gali skirtis nuo jų tikslų, jie tikisi blogiausio, kad aplinkiniai bus priešiški ir nedraugiški. Tai tampa didele kliūtimi užmezgant ir palaikant santykius.
Tėvų užduotis – atpažinti ir atspindėti vaiko emocijas bei elgesį ir suteikti jiems prasmę. Labai svarbu, kad suaugusieji stengtųsi pamatyti pasaulį vaiko akimis ir suprastų, ką vaikas (paauglys) galvoja ir jaučia. Siekiant padėti vaikui reguliuoti emocijas ir elgesį, labai svarbu mokyti jį atpažinti emocijas, įvardinti jas, skatinti suprasti, kas šias emocijas sukėlė.
Vaikų, kurių santykiai su tėvais skatino nesaugaus prieraišumo formavimąsi, emocijos, mintys ir išgyvenimai, paprastai nebūdavo pripažįstami ir suprantami. Situacijos, kai greta nebuvo žmogaus, galinčio padėti atlaikyti stiprias išgyvenamas emocijas, kaip antai pyktį ar paniką, galėjo tapti visa apimančios ir itin gąsdinančios. Todėl, kad išgyventų, vaikai kuria savo būdus, kaip atsilaikyti tokiomis situacijomis. Dažnai tai virsta siekimu kontroliuoti kitus: arba tie kiti labai glaudžiai laikomi šalia, arba jų svarbą bandoma nuneigti. Siekdami išgyventi šie vaikai nuolat tikisi kitų priešiškumo, labai greitai supyksta, jie negali atpažinti humoro, piktai ar net agresyviai reaguoti aplinkybėmis, kuriose nėra pavojingos, ir nesuprasti savo emocijų šaltinio. Taiga nesaugiai prisirišę vaikai, dažnai elgiasi taip, kad būtų kitų nuolat atstumiami. Be to jiems gali būti sunku nusiraminti, ir dėl to paauglystėje dažnai griebiasi destruktyvių nusiraminimo būdų.
Kad ir kaip vaikais reikštų savo emocijas, kad ir kaip tėvai jį ignoravo ar skriaudė, prieraišumas vis tiek formuojasi, tačiau skiriasi jo išraiška, kaip skiriasi per santykį susiformavusios vidinės savęs ir kitų žmonių reprezentacijos.
Pagal savo saugumą prieraišumas yra: saugus, nesaugus (vengiantis, ambivalentinis), dezorganizuotas.
Saugus prieraišumas formuojasi, kai kūdikiu tėvai rūpinasi nuosekliai, yra fiziškai ir psichologiškai prieinami, jautrūs vaiko poreikiams. Vaikas pasitiki savo tėvais, žino, kad tėvai bus šalia ir pagelbės, kai tik prireiks jų pagalbos. Vaikas jaučiasi priimamas, suprantamas, vertinamas; jis geba valdyti savo emocijas elgesį ir palaikyti šiltus santykius tiek šeimoje, tiek už jos ribų. Tokią tarpasmeninių santykių patirtį turintys paaugliai siekia autonomijos ir tyrinėdami aplinką, pasitiki kitais, nes pasitiki savimi, kuria tvirtus tapatumo pagrindus.
Nesaugus vengiančio tipo prieraišumas formuojasi, kai tėvai nepriima vaiko emocijų ir poreikių, o išreiškiamos neigiamos emocijos sukelia jiems didelį pyktį (pyksta, kai vaikas prašo pagalbos, kai nori artumo, impulsyvūs (greitai susierzina, dažnai rodo nepasitenkinimą). Šiurkščiai elgiasi su vaiku (reikalauja, kad viskas vyktų pagal jų sugalvotą planą: pvz. per prievartą maitina, sodina ant puoduko, per anksti reikalauja savarankiškumo), stokoja jautraus reagavimo, tačiau linkę kontroliuoti vaiką. Taip vaikas išmoksta nepaisyti savo emocijų ir, vengdamas nuliūdinti tėvus, stengiasi užsiimti pačiu savimi. Jaučiasi vieniši, atstumti. Išgyvena atmetimo baimę ir pyktį, kuris neretai pasireiškia kaip agresyvus elgesys su kitais vaikais, žaislų gadinimu. Paauglystėje šie vaikai nuvertina santykių, emocijų ir jausmų svarbą.
Nesaugus ambivalentiškas arba pasipriešinimo tipo prieraišumas kuriamas kai tėvai stengiasi patenkinti vaiko poreikius, tačiau tai daro labai nenuosekliai (išeina neatsisveikinę ir nepranešę, dažnai keičia nuostatas- tai leidžia ką, tai draudžia), todėl vaikui sunku prognozuoti suaugusiojo elgesį ir jaustis saugiai. Vaikas visokiais būdais ir elgesiu siekia užtikrinti svarbaus suaugusiojo reakciją ir galiausiai tampa itin nepatiklus, abejoja ar jis tėvams rūpi, ar tikrai yra mylimas, todėl nuolat reikalauja dėmesio.
Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas kuriamas, kai nerimo šaltinis paprastai būna patys tėvai: smurtavimu gąsdina vaikus arba patys yra bejėgiai ar išsigandę, negebantys susidoroti su asmeninėmis traumomis.Tokie tėvai paprastai būna priešiškai nusiteikia arba bejėgiai, negalintys užtikrinti vaikui reikiamo saugumo jausmo. Todėl jų vaikas nuolat išgyvena nerimą ir baimę, siekdamas apsisaugoti jis stengiasi kontroliuoti padėtį, o stresinėmis aplinkybėmis negeba valdyti emocijų, sunkiai nusiramina, nesuvokia savo kūno reakcijų.
Taigi, saugiai prisirišęs vaikas, vedamas natūralaus noro pažinti pasaulį, palaipsniui atsiskiria nuo mamos, išlaikydamas gerą santykį ir pasitikėjimą bei galimybę sugrįžti, kai reikės pagalbos ar nusiraminimo. Prieraišumas būdingas ne tik vaikams. Mes visi nuo gimimo iki mirties siekiame būti artimi su mums svarbiu asmeniu. Tai teikia pilnatvės ir saugumo jausmą. Mes liūdime ir jaučiamės vieniši, nesaugūs šio ryšio netekę. Augindami vaikus dažniausiai elgiamės taip, kaip su mumis elgėsi mūsų tėvai. Svarbu įsisąmoninti savo patirtį ir pasistengti užauginti saugius vaikus, nekartoti jiems traumų, kurias esame išgyvenę.