Menu Close

Mano vaikas nori žinoti apie mirtį

Mažeikių r. PPT direktorė, psichologė

Salvinija Lukšienė

 

       Turbūt, dauguma tėvų, artėjant mirusiųjų pagerbimo dienoms, susilauks iš vaikų klausimų apie žmogaus egzistavimo baigtį: kodėl žmonės miršta, kas būna po mirties, kodėl juos reikia laidoti, o po to lankyti jų kapus… Stenkitės nepabėgti nuo atsakymų, būkite pasiruošę atsakyti į klausimus ir atlaikyti jų emocijas, nes vaikiškoji mirties samprata stipriai veikia tolesnę vaiko raidą. Realus, tiesus netekties, su ja susijusių įvykių aiškinimas suteikia aiškumo ir mažina nerimą. Vaikui reikia sakyti tiesą, kurią jis galėtų suprasti ir priimti pagal savo amžiaus galimybes (skirtingo amžiaus vaikai skirtingai suvokia mirtį). Nors ir ne visi mūsų atsakymai vaikams gali būti paguodžiantys, galime su jais pasidalyti tuo, kuo tikrai tikime. Visiems žinoma frazė „aš nežinau” gali suteikti vaikui didesnę laisvę  pasirinkimui.

 

       Štai keletas atsakymų į dažniausiai  vaikų užduodamus klausimus:

 

  • Kodėl žmonės miršta? Turbūt niekas pasaulyje negali atsakyti į šį klausimą. Mirtis yra neatsiejama pasaulio dalis. Mes gimstame pasaulyje, kuriame visi kažkada miršta.
  • Kodėl laidojami žmones? Laidotuvių papročiai – mirusiojo šarvojimas, laidotuvės, kapo supylimas duoda laiko atsisveikinti su mirusiuoju. Kapinės reikalingos tik mums gyviesiems, tai ramybės, pamąstymų vieta.
  •  Kas atsitinka po mirties?  Jei religija nėra įprasta vaiko gyvenimo dalis, nereikia apsunkinti jo išgyvenimų sąvokomis ,,dangus“, ,,rojus“. Atsakymas gali būti: ,,Aš žinau tik tiek, kad žmogui mirus, sustoja jo širdis, nebefunkcionuoja organai”. Jei religija yra vaiko gyvenimo dalis – galima remtis ja, pavyzdžiui: ,,Po mirties žmogaus siela patenka į dangų“.
  • Žmogus miršta ar užmiega? Aiškindami apie mirtį, venkite eufemizmų (švelnesnių žodžių, pvz., „amžinas miegas”, „amžinas poilsis” ) ir mirties neromantizuokite. Girdėdami tokius suaugusiųjų mirties apibūdinimus vaikai pradeda painioti mirtį ir miegą, todėl gali pradėti bijoti užmigti. Vaikams sakome: „Dėdė Tomas mirė, tai reiškia jis yra negyvas. Jo kūnas nebedirba.“
  • Kodėl per Vėlines prie kapo žmonės verkia? Jie ilgisi, nes neturi šių žmonių šalia, negali jų apkabinti, prie jų prisiglausti, todėl ir verkia……”.
  • Ką reikia veikti per Vėlines?  Per Vėlines galima prisiminti mirusiuosius, kalbėti apie jų būdą, gyvenimą, nuveiktus darbus, net ir juokingus nutikimus.
  • Kodėl reikia deginti žvakes? Čia galima prisiminti savo senolių pasakojimus, kurie sako, kad ugnies simbolis skirtas gyviesiems, kuris padeda patikėti – pajusti jausmais, kad žmogus mirė.
  • Išgirdus klausimą: “Kada tu mirsi?” galima atsakyti klausimu: “Tu būgštauji, kad be manęs niekas kitas tavęs neglobos?” Jeigu atspėjote vaiko nerimo priežastį, nuraminkite jį: “Aš nesiruošiu mirti ir rūpinsiuosi tavimi tol, kol tu pats to norėsi”.
     

       Tėvų klausimai psichologams:

 

  • Ar reikia rodyti savo liūdesį vaikams ? Liūdesio slėpti nereikia. Vaikui yra labai svarbu žinoti, kad verkti, pykti ar liūdėti yra normalu. Būkite budrūs, vaikai nuolat jus stebi, kad suprastų kaip jie „turėtų teisingai“ liūdėti. Jie stebi ir atkartoja juos supančių suaugusių veiksmus.
  • Ar kalbėjimas apie mirtį nepaskatins tai įgyvendinti? Tikrai ne. 
  • Ar reikia vaikus versti eiti per Vėlines į kapus? Nereikia versti jei vaikas nenori, ar priekaištauti už nenorą, bet galbūt jis turi rimtą argumentą, kurį turite žinoti. Jeigu vaikui tai pirma pažintis, jis turi žinoti, ką ten pamatys ar išgirs. Vaikui būtina žinoti, kad kapuose žmonės gali įvairiai reikšti savo jausmus – kai kurie galbūt verks, raudos, kiti dalinsis prisiminimais. Gerai, jei vaiką lydinti žmogus, galės atsakyti į vaiko klausimus.
     

       Jeigu norime vaikams padėti, privalome jiems parodyti, kad kalbėti apie mirtį – leistina, įmanoma, reikalinga. Šitokiu būdu galime išsiaiškinti, ką jie apie tai žino ir ko ne, ar dėl to išgyvena baimių, nerimo, ar yra susikūrę neteisingų vaizdinių. Visa tai žinodami, galime suteikti vaikams reikalingų žinių, padėti suvokti, kas vyksta. Žinoma, pokalbiai neišspręs visų problemų, tačiau nesikalbėdami tikrai negalime vieni kitiems padėti.

       Taigi, neprarasdamas gebėjimo atrasti ir sužinoti žmogus nepraranda traukos gyventi.

 

       Daugiau informacijos galite rasti knygoje ,,Netektys. Draugo laiškai II” 2005, Vilnius

Skip to content